Trys priežastys, kurios trukdo išspręsti vaikų darželių trūkumo problemą sostinėje

Trys priežastys, kurios trukdo išspręsti vaikų darželių trūkumo problemą sostinėje

Tadas Piekus, „Cramo Adapteo“ projektų vadovas

Iki šiol  ikimokyklinio ugdymo sistemos realybė sostinėje buvo tokia – ilgi mėnesiai laukimo eilėse norint užtikrinti vietą savo atžalai vaikų darželyje, stringanti registracijos sistema internete, pasipiktinę tėvai ir efektyvaus sprendimo nerandantys politikai. Tad klausimas ar šiemet nesusidursime su tokia pačia situacija ir jau dabar nereikėtų imtis ieškoti efektyvių sprendimų?

Vaikų darželių vis dar trūksta, ir nepanašu, kad situacija sparčiai keistųsi į gera. Kol kas daugiau kalbama ir diskutuojama nei imamasi realių veiksmų problemai spręsti. Keista, nes efektyvių sprendimo būdų labai toli ieškoti tarsi ir nereikia. Užtenka pažvelgti į kitų valstybių – ypatingai Skandinavijos šalių – pavyzdį.

Šiaurės Europos valstybės, iš kurių tikrai galime pasimokyti, vaikų darželių trūkumo problemą išsprendė paprastai – trūkstamų darželių įrengimui išsinuomodamos modulines patalpas. Tai lankstus būdas, leidžiantis greitai prisitaikyti prie kintančio vaikų skaičiaus darželiuose. Tačiau Lietuvoje sekti šiuo pavyzdžiu vis dar trukdo kai kurie mitai ir stereotipai.

Psichologinis barjeras – vaikų ugdymui tinka tik ilgalaikiai stacionarūs statiniai

Daugelis lietuvių savo lankytą vaikų darželį ar mokyklą turbūt prisimena kaip daugybę dešimtmečių toje pačioje vietoje stovintį ir nekintantį statinį. Mintis apie per pora mėnesių išdygstantį naują vaikų darželį, kuris tai prasiplečia, tai vėl sumažėja priklausomai nuo vaikų skaičiaus, daugeliui mūsų šalyje dar yra gana neįprasta. Jei statyti vaikų darželį, tai tik tokį, kuris liktų ir ateinančioms kartoms – dažnai būtent tokiu požiūriu vadovaujasi valdininkai, verslininkai ar net ir patys tėvai, šiuo metu neturintys, kam patikėti savo vaikų ikimokyklinio ugdymo.

Toks požiūris gerokai pasenęs ir nedera su šiandienos realijomis. Jei šiuo metu vietų vaikų darželiuose trūksta, tai po keleto metų galbūt jų nebereikės tiek daug. Tokiu atveju investicijos į stacionarių vaikų darželių statybas būtų nuostolingos. Tektų išlaikyti tuščias ir nenaudojamas patalpas. Įprasto darželio statybos ilgos ir brangios, o iki to laiko, kol jos būtų baigtos, pusės vietų jame galbūt ir visai nebereikėtų. Tuo metu šiuolaikiškų ir modernių gyvenimui, darbui, laisvalaikiui ar mokymuisi puikiai pritaikytų modulių bet kuriuo metu galima išsinuomoti tik tokiam laikotarpiui, kiek jų reikia. Pastarasis variantas, be abejo, būtų ekonomiškai naudingesnis tiek skolų prispaustam miestui, tiek privatų darželį įsteigti pasiryžusiam verslui.

Stereotipinis mąstymas – modulinės patalpos tinka tik statybininkams

Kita kliūtis, trukdanti sėkmingai sekti skandinavų pavyzdžiu, yra manymas, kad modulinės patalpos yra tinkamos naudoti tik statybų aikštelėse ar tik kaip pagalbinės erdvės. Neva jose nėra galimybės užtikrinti tinkamų sąlygų gyventi, ką jau kalbėti apie visapusišką vaikų ugdymą. Vis tik tai dar vienas mitas. Modulinės patalpos šiandien sėkmingai naudojamos ne tik vaikų darželių ar mokyklų, bet ir ligoninių įrengimui. Ir tai daroma tokiose šalyse kaip Norvegija ar Švedija, kur taikomi aukščiausi higienos standartai ir ypatingai rūpinamasi vaikų gerove.

Šiandien naudojant modulius galima įrengti erdvias, šviesias, jaukias ir šiltas patalpas, kuriose jaukiai jaustųsi tiek vaikai, tiek jų mokytojai. Tokie moduliai yra pagaminti iš medinio karkaso su vidine ir išorine apdaila. Juose įrengta ekonomiška šildymo ir moderni ventiliacijos-rekuperacijos sistemos, kurios leidžia palaikyti idealias gyvenimo sąlygas viduje tiek žiemą, tiek vasarą. Gyvenimo sąlygos tokiose patalpose praktiškai nesiskirtų, o, tikėtina, būtų net ir geresnės už tas, kurios sukuriamos įprastose stacionariuose pastatuose.

Galimybių nuvertinimas – Vilnius neturi praktikos su modulinių patalpų darželiais

Vaikų darželiai iš modulinių patalpų kai kam vis dar atrodo kaip didžiulė naujovė, kuriai ryžtis mūsų sostinė dar nėra pasirengusi ir neturi praktikos. Tiesa, ta, kad darželį iš modulinių patalpų įrengti žymiai paprasčiau nei tam pačiam tikslui pastatyti naują stacionarų pastatą.

Beje, tai jau išbandyta ir praktiškai toje pačioje sostinėje – Rokantiškėse įrengtos patalpos iš modulių papildomoms vaikų darželio „Saulės Gojus“ klasėms. Negana to, tai padaryta per rekordiškai trumpą laiką – vos dvi savaites. Taigi būgštavimai, kad Vilniuje nėra gerosios praktikos, kuri taptų pagrindu, tokį modelį plėtoti toliau, yra nepagrįsti.

Minėto vaikų darželio Rokantiškėse pavyzdys taip pat parodo, kad prie darželių trūkumo problemos sprendimo gali efektyviai prisidėti ir verslas, savo iniciatyva steigdamas naujas klases darželinukams. Galbūt miesto Savivaldybei tereikia tinkamai išnaudoti esamą privataus sektoriaus potencialą?